Už Lietuvą Tėvynę – „cepais“ ir „šaltekais“

Ne išsigimimas, o kūryba?

„Auga beraščių karta. Pažiūrėkite, kaip jaunimas rašo feisbuke – be lietuviškų raidžių, su baisiomis gramatinėmis klaidomis ir be skyrybos ženklų. Kaip jie parašytų mano pavardę? Žinoma, kad rašytų „Cepas“. Ačiū labai, baigia mane suvalgyti. Sovietmečiu ėdė visi, kas tik netingėjo, o dabar galutinai suės“, – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse ironizavo V. Čepas.

Tačiau Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka, sulaukęs klausimo apie restorane „Čili Pica“ klientams pateikiamą meniu, kuriame siūloma ragauti „cepų“, patikino, kad tai visai ne lietuvių kalbos išsigimimas, o kūryba.

„Terminai ir rašybos taisyklės – Kalbos komisijos reikalas, bet trumpai pakomentuosiu. „Cepelinų“ santrumpa „cepai“ yra kalbos kūrybos pavyzdys, grįstas kalbos ekonomijos principu. Šiuo atveju iš keturių skiemenų žodžio „cepelinas“ sukurtas greitai ištariamas (ir parašomas) dviskiemenis daiktavardis „cepas“. Tokiu pačiu būdu kadaise „stipipendium“ tapo „stipendium“, o vietoje taisyklingos „mašinininkės“ turime „mašininkę“. Greta „cepo“ randame ir „cepaką“, turbūt esama ir daugiau vedinių“, – samprotavo A. Valotka.

Vis tik A. Valotka neprognozuoja, kad „cepas“ ar „cepakas“ taps oficialiai vartojamu žodžiu.

„Nemanyčiau, kad „cepai“ artimiausiu metu taps pripažintu terminu, bet tikriausiai liks ir gyvuos kaip reklaminės kūrybos pavyzdys. Galų gale, Tėvynės meilė matuojama ne cepelinų pavadinimu“, – pareiškė A. Valotka.

Prioritetai: A. Valotka išgarsėjo savo kova prieš gatvių pavadinimų rašymą lentelėse lenkų kalba. O štai išsigimę lietuviškų patiekalų pavadinimai – kūrybos reikalas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Neįsivaizduojamas dalykas

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė Sigita Sereikienė aiškino, kad žodis „cepai“ vertintinas kaip šnekamosios kalbos variantas.

„Kaip Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas rašo, grįstas kalbos ekonomijos principu. Galbūt tokį žodį galima vertinti ir kaip slengą, bet ne kaip nenorminį. „Cepelinas“, iš kurio padarytas „cepas“, yra norminis žodis. Žinoma, tai ne terminas ir neįsivaizduojamas dalykas, kad kada nors būtų, bet kaip tam tikras žaidimas kalba, manyčiau, visiškai priimtinas, nes meniu nėra dalykinės kalbos tekstas“, – aiškino S. Sereikienė.

Sėdi šiltose kėdėse ir bijo

V. Čepas išdėstė, ką mano apie atsakingus biudžetininkus, kuriems derėtų sergėti lietuvių kalbą, o ne trypčioti vietoje.

„Jie bijo. Sėdi gerai apmokamose kėdėse, alga didelė. O jei neteks tokios vietos, reikės eiti dirbti į biblioteką, knygas dalinti. Tai, ką tenka man skaityti viešoje erdvėje, šiurpina. Visi vieni kitus šūdais vadina, viskas brutalėja. Atėjo toks laikas, kai prarandamas saikas. Neseniai skambino buvęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius. Pasakojo, kad teatre buvo. Žmogus pašiurpo – nuo scenos viso spektaklio metu liejosi keiksmai. Na, vieną ar kitą kartą nusikeikus, gal dar nieko. Todėl bičiulis ir klausė: kas čia vyksta?“ – kalbėjo V. Čepas.

Atėjo toks laikas, kai prarandamas saikas.

V. Čepas pastebėjo, kad visa tai, kas pasakoma nuo scenos ar parašoma šimtams ir tūkstančiams žmonių, yra viešas reikalas.

„Net komentarus rašau vardu ir pavarde. Jei rašai viešai, turi laikytis bent jau elementarių taisyklių. Išgirdus, kaip kalbama televizijoje, mane net šiurpas nukrato. Jie ten „vykdo darbus“, o ne dirba. Juk nesakoma „vykdau valgymą“. Laidų vedėjai nežino, kaip žodis „klausimas“ kirčiuojamas. Anksčiau kalbos inspektoriai bent pastabų reikšdavo. O dabar ką jie veikia?“ – pastebėjo V. Čepas.

Kartos: V. Čepas atkreipė dėmesį, kad beraštis jaunimas nebežino, kas yra kalbos kultūra. / Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Trumpiniai – idiotizmas

V. Čepas yra išleidęs ne vieną knygą, tad kalbos klausimas jam nėra svetimas.

„Kai kuriuos žodžius galima trumpinti. Bet irgi turi būti saikas. J. Basanavičiaus gatvė Palangoje yra tapusi „Basanke“. Bet J. Basanavičius ar J. Jablonskis siūlė žodį „prieblanda“ keisti į „kiauliažviegę“. Dėl to, kad tokiu metu žviegia kiaulės. Bet neprigijo toks žodis. Prieblanda, kai nėra tamsu, bet ir jau nešviesu. O „cepelinai“ yra tarptautinis žodis. Turbūt reikia padėkoti, kad man, dar gyvam esant, pastatė kulinarinį paminklą tuo „cepu“, – juokėsi V. Čepas.

Jis atkreipė dėmesį, kad trumpinių veržimasis į kalbą – jokia kūryba.

„Telefonas virs „telefu“? Tai traktorius „traku“ turėtų virsti? Jau ir taip negaliu klausyti, kaip šalies vadovai ar televizijos laidų vedėjai vietoje penkių taria „pem“, vietoje šešiasdešimt – „šem“ arba „šedešimt“. Juk kas nors vis dėlto turėtų demonstruoti, kas yra taisyklinga kalba“, – pabrėžė V. Čepas.

Naujadarai – jaunimui

Įmonės „Čili Pica“ marketingo vadovė Kamilė Rimkutė aiškino, kad patiekalas, pavadintas „cepais“, skirtas jaunimui.

„Čili Pica“ visada buvo jauki vieta, kur mūsų svečiai gali patogiai ir neįsitempę pasimėgauti maistu ir kompanija. Todėl neformalus bendravimas mums – daug natūralesnis. Taigi panaudoti tokį pavadinimą paskatino patys lankytojai, tarpusavio kalboje dažnai taip vadindami cepelinus“, – aiškino K. Rimkutė.

Šis restoranų tinklas cepelinus vadina „cepai už Tėvynę“.

„Taip atkreipiame dėmesį, kad tai yra kūrybinis pavadinimas. Patiekalo aprašyme svečiai randa žodžius iš bendrinės lietuvių kalbos žodyno. Tad linksmiau nusiteikę užsisako „apkeptų cepų“, o santūresniems pasiūlome „gardžiai apkeptus didžkukulius su krapų žaluma“, – į dienraščio užklausą atsakė įmonės atstovė.